Vaikystėje pažastyje atsiradusios dėmelės, sulaukus ankstyvos paauglystės, ėmė plisti. Palaipsniui išplito per ranką ir nugarą. Atsimenu su mama buvome sunerimusios, kodėl taip vyksta, kreipėmės pas dermatologę, kuri pasakė: „Nieko čia nepadarysi, pigmentinė dėmė, užaugusi susirasi turtingą vyrą ir pasinaikinsi“. Toks komentaras iš gydytojos dabar skamba absurdiškai, bet tuomet iš tiesų taip ir galvojau - užaugusi tikrai pasinaikinsiu. Užaugau, bet dėmė vis dar su manimi, susigyvenau su ja.

 

Teko  girdėti daug replikų iš aplinkinių, tokių kaip: „Tau čia kažkas purvina“ ar „O, kaip keistai tu čia įdegei saulėje“. Mėgdavau sarkastiškai atsakyti: „Tuoj nusiplausiu, nemačiau, kad purvina“. Paauglystėj kompleksavau dėl to ir bandydavau dėmę slėpti vilkint uždaresnes palaidines ar fotografuojantis užsimetant plaukus ant dešiniojo peties. Dabar taip pat tenka pastebėti nepažįstamųjų krypstantį žvilgsnį ties dėme, bet manęs tai jau visiškai  nebetrikdo. Jiems nedrįsus paklausti, pati atsakau, jog tai tiesiog pigmentinė dėmė. Dėmė, kurios buvimo jau nebesureikšminu.

 

Nors su šia žyme gyvenu kone visą savo gyvenimą, tik neseniai teko išgirsti pirmąjį komplimentą, jog ji yra graži, mano išskirtinumo žymė. Tai privertė mane susimąstyti, kodėl tiek daug metų kompleksavau dėl pačios gamtos sukurto odos rašto ant mano kūno?