Būdamas devynerių pamačiau mažą duobutę savo kaktoje. Galvojau, kad gyvenimas baigsis, kad tapau bjauriuoju ančiuku ir iš manęs ims tyčiotis. Būdamas dramatiškas, bėgau pas mamą skųstis, ji mane ramino, jog rando niekas net nepastebės. 

 

Gyvenimas yra ironiškas tuo, kad šiandien turiu tiek duobių ir randų, kad naujų nebepastebiu pats. Sergu akne. Lankausi pas dermatologę. Nors „sergu” nėra tinkamas žodis - turiu aknę, nes ją kaip ir akis ar veido bruožus paveldėjau iš tėčio. Šiuo gan asmeniniu klausimu daug žmonių, kažkodėl tampa sveikatos ir higienos ekspertais. „Tai turbūt nesiprausi pakankamai”, „tai tikriausiai pats spaudais”, „tai tikriausiai nespaudai, juk negerai palikti”. Visi turi nuomonę, patarimų ir taisyklių, bet niekas neturi pačių spuogų.

 

Per visus šiuos metus, savo aplinkoje pajaučiau keistą stigmą. Tarytum prižiūrėti odą produktais ir rūpintis savimi būtų nevyriška.  Prasidėjus aknei, mano mamos sugyventinis buvo griežtai prieš prausiklių ar kremų naudojimą. Jis sakydavo, jog vyrui turi viskam užtekti blokelio muilo - skustis ir praustis. Niekada nepamiršiu jo veido, kai mama, mano prašymu, su makiažu užmaskavo kelis spuogus - išgąsčio, pasišlykštėjimo ir pykčio simfonija. Tačiau jis ne vienas, priekaištų esu sulaukęs iš daugelio. Vertėtų pabrėžti, kad visi buvo vyrai. Kam gi save trinti prausikliais, kremais ar aliejais, juk vyrus randai puošia! Šią frazę girdėjau tiek kartų, kad ją galėčiau tatuiruotis ant krūtinės, jei ši nebūtų randuota. Tačiau randai manęs seniai nebejaudina. Turiu tiek, kad juos praminė žvaigždžių žemėlapiu. Juokinga ir gal net romantiška?