„Greetings from inside" tai linkėjimai iš paveikslo plotmės, tapybos realybės, kur vyrauja savita logika, tai linkėjimai iš kūrėjo kasdienybės, kupinos kūrybos įtampų ir džiaugsmų.

​

Šios parodos statybinė medžiaga - patys paveikslai, kuriuos ardydama ir daugindama menininkė konstruoja virtualius parodos kambarius. Šios skaitmeninės erdvės suręstos iš Eglės Norkutės rankomis sukurtų kūrinių, kurie vis keičiasi pagrindinio veikėjo ir kičinio dekoro vaidmenimis. Atpažįstamais tapusius netipinio formato muziejinių artefaktų estetika dvelkiančius E. Norkutės paveikslus šioje parodoje papildo naujas raiškos būdas - tapyba glazūromis ant keramikos plytelių. Tapytoja naudojasi virtualybės teikiama proga išskrosti paveikslus, sureikšminant esminius ar visai nesvarbius elementus, priverčiant drobes judėti, o motyvus šokinėti iš vieno paveikslo į kitą, taip pabrėžiant kūrinius siejančias detales ir komiškus jų skirtumus. Šioje parodoje tapytoja atskleidžia detales apie kūrinių prigimtį, inspiracijas ir jose slypinčias nuorodas. Kūrėja sufleruoja kūrinio perskaitymo žaidimo taisykles, taip kartais klaidindama žiūrovą ir versdama jį abejoti tikrąja tiesa, slypinčia už paveikslo.

​

Parodoje svarbų vaidmenį atlieka kūrėjos archetipas, kuriam nagrinėti menininkė pasitelkia autoportreto žanrą. Eglės Norkutės autoportretai ironiški ir idealizuoti, kartais visai atitrūkę nuo žmogaus vaizdavimo bei kupini citatų. Vienas iš jos autoportretų nutapytas sekant Bob Ross’o tutorialą. Bob Ross’as, žmogus, kuris tūkstančiams žmonių atvėrė duris į tapybą, ir ne bet kokią tapybą, o raminančią, gydančią, aksominiu tapytojo balsu lydimą laisvalaikio tapybą.  E. Norkutės tapyba tarytum priešinga: šaiži, nerimąstinga, ir tarytum plačiai besišypsanti per sukąstus dantis. Greetings from inside parodoje maišosi kūrėjos ir pačios tapybos vaidmenys, o Bob’as tampa vienu iš kelionę per parodą lydinčių pesonažų.